1984m. vasaris. buvo žiauriai šalta. jei kas leistų.... viskas būtų paprasčiau - tik prašau leiskit pasimiršt ir gyventi iš naujo. Žinoti savo klaidas, nevykusius sprendimus. Jei tik kas leistų... Nebūčiau sėdęs į traukinį,   Tu, žvėriuk, koks gilus tavo vandenynas. Mes niekada nepasimatysim, todėl kad tu taip giliai, o aš vaikštau žeme. Mūsų žemė graži, ją reikia saugoti.   Taip..saugoti.. daug ka reikia saugoti,isskyrus viena dalyka - ta prakeikta nekaltybe.  mano dvasios nekltybę sudarkė Nyčė ir Šopenhaueris. mano kūno nekaltybę sudarkė nepažįstamasis iš lietaus  Tai buvo - giliausio vandenyno valdovas.   Neklauzada vandenyno valdovas, su barzdoje istrigusiais kekso trupiniais, riebaluotais usais ir pienuotom lupom...  Ir kaip supratau tas žmogelis, valdovas ir buvo Nyčė. tyliai, sukdamas pirštus tarpusavyje - laukė savo eilės  Tik kažin, ar u lauks, juk eilės būna be pabaigos. Bet as nebijau, nes man patinka būti ilėe dalyviu- mėgstu stebėti kitus.  kitus žvejus...laukiančius taip pat savo eilės...savo šanso..sustojusius ant Palangos tilto...laukentys mažo stebūklo..žveriuko iš jūros..  lauke zvjys sededamas ant tilto krazto lauke nor menkos zuvies zvabus vejas nupute jo kepure ... ir jis nusiyles zingsniavo tolyn bet pamazu isgirdo  tylų tylutėlį šnabždesį: "atsisuk".  jis tuksi, zveris gal neraso  Ar jau spėjai pamiršt kad žadėjai? O žvėriukas taip laukė...Praėjo daug laiko... kažkas spėjo pasikeisti gyvenime...bet liko tik geri atsiminimai...  Bet tai juk jau zymiai geriau negu nieko. Zveriukas juk vistiek apsidziaugs. ne taip jau ir daug kas jam atvirukus raso. Arba raso, tik as to nezinau.