Šėlstantis vėjas vis garsiau viespatavo už lango. buvo baisu, staigiai temo. dangus tapo ukanotas ir juodas. užsiveriau langines, ir stipriai uzsimerkiau.  dauze mano laiva, jis luzo ir taske, grimzdo ir dege vid giliau ir giliau.mes saukeme mirstanciais balsais, bet niekas musu negidejo, tik balta zuvedr  a  skraidanti aplink mūsų vos gyvą laivą. iš sutemų pasirodė ryškus saulės blyksis. Ir štai mūsų akis užgožė žalia šviesa juk tai beribė platuma ir     gilus okeanas... Neitiketina, bet mes atsidureme apacioje vandenyno sirdyje..!! Aaaa! ir staiga is kazkur atsirado dvigalve kiaule Mike. Ir tada as   jos issigandau nes ji buvo dvigalve ,o paskui as priejau priejos ir tada as   ir tu šalia manęs buvom tikri kad išprotėjom ,ne kitaip  Tačiau Mikei tai nerūpėjo, pakrutinudi savo milžinišką šnipą tarė: "Ką veikiat mano tvarte?"      O mes atsakeme - Me tik slepemes nuo audros o kai tik pasibaigs iškarto išeisime  Kažkaip keistai su ta kiaule išėjo. Spyrėm į tarpuakį ir baigtas reikalas. Vakare čirškinom kiaulieną.. Lietus rimo, buvome pavalgę, tik gaila Mikės  Tvartą išvalėme nuo bet koki savo buvimo pėdsakų - išnešėme šieną, sudeginom. Užvėrėme duris. Net keista, kaip tylu po audros.  Prisėdome priešais. Rytas buvo be saulės, lėtai leidosi migla toliau laukuose. Mėtiniai saldainiai tirpo lėtai lėtai. Keistas rytas. Be kiaulės.  Be audros. Be gyvybės. "Kelkis! Kiek galima miegoti!":mane žadino mano draugė Lietaus ir Debesų Fėja. Ji pažvelgė į mane savo žaliomis akimis ir tarė  "mes turime svarbesniu reikalu nei sapnai, mes turime dar daug ka siandien nuveiktu, tu juk zinai, negi pamirsai?"-supratau, kad viskas pildosi.