Giedrame danguje skraidė 6 balionai. Vienas skrido link manęs. jis atrodė nepakartojamai.  dangus buvo nuostabiai mėlynas, o rudos spalvos balionas atrodė lyg tavo akys.  Tos, kurios kiekvieną ankstų rytą žvelgia į mane.  jie prime Ruta. taip, ta pacia, nuostabia Ruta. labai gerai. LABAI!  Taip pat ir Petra, nors nesvarbu, kad jo akys zydros.        Juos as atsimenu geriausiai.  Žydros kaip jūros vanduo.  Nors prisimenu viską kaip per rūką..  Bet jos tokios zydrs, jog daznai jose pasiklysdavau.. Kodel? As taip pat to save klausiu.  Bet esmė juk eina apie balionus !  Zinau :)  Tai ir turime apie tai rašyti, na, kur aš sustojau ?..  Ir tada atejo Jonas.  Na, ne vien jis.  Zodziu uvo ten ir balionai.  Taip. Jis nešėsi juos rankose.  Nešė juos Ievai .. Turėdamas viltį..  Bet benešdamas jis parkrito ir balionai pakilo į dangų.  Viena skrido link manes.  Jie kilo ir spindėjo saulės spinduliuose taip gražiai kaip kadaise vaikystėje ...  Ohh, taip , jie tikrai primena vaikystę..  labai juoda toki..  kuri niekada nesugrįš   Gal ir gerai. Juk viskas kadanors turi pasibaigti.