Mokyklos valgykloje jos arbatą gerdavo prie vieno stalo, o parke ledus valgydavo ant žolės, o   turėdamos nors truputį laiko eidavo suptis supynėmis, nes tai jas žavėjo...Vėjo kedenami plaukai nunešdavo jas į svajonių pasaulius .   Svajodamos jos nusprendė kartu iššokti su parašiutu.  Mes ir esamo tos draugės. Mes nedarom visų tų išvardintų dalykų, nes daug įdomiau sedėti ir visą dieną juoktis iš nesamonių   Nesamonių kurios visada priversdavo jas juoktis iki pilvo skausmo ir ašarų. Ach,jom linksma būdavo.  Bet viena karta tarp ju isiliepsnojo konfliktas.Jos nepasidalyjo Robio. Lukrecija ji buvo isimylejusi nuo pirmos klases, o Sofija tik dabar tai pajuto.  Ir tada jos nusprendė kad tegul pats Robis pasirenka vieną iš jų.            Ir Robis pasirinko. Tadą.  Praėjo 20 metų. Lukrecija jau 15 metų buvo ištekėjusi už Robio. Vaikų jie neturėjo, nes Robis visą laiką rašė labai rimtas istorines knygas.  Rašė tik už tiesą. Nemelavo, nors ir gėrė. O išgėręs susimąstydavo ir pradėdavo meluoti. Bet melavo taipogi tik už tiesą.  Sofija buvo ka tik ištekėjusi ir buvo labai laiminga, Robis jei nieko nereiškė, toksai, koks jis buvo dabar jai jis nepatiko.  Šios istorijos mintis tokia :"Duok kvailiui kelią, vistiek pasiklys "  Robis mire laimingas, parase simta dvidesimt dvi knygas, nei vienos nepardave.     Aš manau jog, jei tu matai, kad žmogus kurį myli tau nerodo tų pačių emocijų , jausmų tai nėra ko prasidėti ir kurti iliuzijas gražaus gyvenimo kartu...  Nors ta saldi iliuzija gali buti vienintelis grazus ir prasmingas nutikimas tavo gyvenime.  Taškas.  Bet istorija visgi apie drauges.  Taigi tai ne apie vyrus kuriu jos nepasidalino, arba kurie padare jas nelaimingom.   Viena nusileido kitai. Bet ar ta kuri laimėjo kovą dėl Robio tapo laimingesnė, už tą kuri liko nuskriaustą tą kartą? Lazda turi 2 galus.  Arba, kitaip sakant, du galai turi vieną lazdą. O šiuo atveju dvi draugės turėjo vieną Robį (tik viena turėjo labiau)