Svarbiausia turėti dviratį, kuriuo galėtum aplenkti Forestą Gampą  geriausia, kad tai butu "Šiaulių vairo" dviratis, nes lietuviška prekė yra geriausia...  Ji nelūžta, kaip koks "papigiajskas" kinietiškas šlamštas.  Su juo gali įgyvendinti tai, apie ką visada svajojai- pralėkti pro kaimynės morkų lysvę ir paslėpti įkalčius Seklio Morkos oloje.  Gali vaziuoti su draugais kur nori ir kada nori!  Iš tiesų, Forestas Gampas net nesupranta, ką praprado. Kartais reikai ne jėgos, o pajautimo. Sugebėjimo pamatyti stebuklus, mažuose dalykuose.  Ir apskritai gaila, kad vis dar nedidelė mūsų tautiečių dalis supranta kaip malonu riedėti dviračiu nuo kalno.....ir ne tik.  O gal galėčiau dviračiu nuskristi? Ten, kur mano Neregėta Lietuva..  nereikia Neregėtos Lietuvos. Pakanka regetos, regimos kiekvieną dieną pro savo langą, prie savo durų, savam parke.   Svarbu veikti, tai yra vaziuoti, toli arti, bet kad dūšioj ir plaukuose vėjai šiauštų...  Ir nereikia verkti, jei kas pavogė Tavo dviratį... Gali pradėti važinėti paspirtuku... Arba įsigyti įsivaizduojamą... Arba vis gi verkti...  "o papasakok man kaip atrodo dviratis?" - paklause vaikas, isgirdes sias mintis...   Ir aš pradėjau pasakoti apie vėją plaukuose, apie ošimą ausyse, begalinės laisvės jausmą, tik pamiršau, kad  visgi ima ir nutinka taip, kad žmogus nemoka važiuoti dvirčiu ..  Vazinekime dviraciais ir neterskime aplinkos!  Taigi svarbiausia turėti dviratį.   Bet vaikinas vis žiūrėjo nesuprantančiu žvilgsniu ir iš jo akių aš supratau, kad jis niekada neturėjo dviračio.  Ir mašinos. Bet čia apie dviračius kalbam. Įdomiai kalbam. Verta paminėti dviračio naudą pilietinei savimonei. Kad ir "oranžinukų" istorija...   Mes jei mylim,tai mylim tik save. Ir kitam nieko neduosim. Nė pasivažinėjimo orandžiniu dviračiu. Ir visos dainos apie meilę yra tik apie meilę sau.  Vaziavau i niekur, atsiduriau as pusni - pagavau drambliuka...