Eliziejaus laukuose godžiai valgydamas austres stebėjau     aklą šunį. Šiame lekiančių automobilių, skubančių praeivių, verkiančių vaiku ir visur teršiančių paukščių pasaulyje jis atrodė neapsakomai ramus.  kaip laksto nuogos prancūzaitės. Mane apėmė sielos katarsis, pasijutau 9 danguje. Skrisim, žinau, kad galim. Linkėjimai tau, kis kis  chin-chin, cousec ir bon voyage!  tada as pamaciau dideli, zalia, gauruota kate, ziurincia i mane.  Ir mečiau jai prancūzišką batoną.  Ir kaip ir kiekvieną kartą man esant Eliziejaus laukuose, stebint šiuos padarus ir nebyliai kažko laukiant, mane apimė tas beprotiškai keistas jausmas  Ir tada ji tarė: ei! Nustebęs aš atsisukau atgal, ji man šelmiškai nusišypsojo ir nubėgo.   , tas jausmas, kai pasijunti vienas, toks beviltiškai vienas tarp tave supančių, nesiliaujančių bėgti žmonių, aklų šunų ir...  pažemę. Balandžius lesinanti būtybė(bet vis nesupratau-vyras tai ar moteris?) priverčia susimąstyti apie ..  nieko negirdinčių žmonių klyksmai man kėlė begalinį liūdesį. Maniau,kad mirštu, bet iš tiesų, tai laukai mane šaukė. Šaukė į ...  mirtį. tada miriau. visi liūdėjo  , bet neilgai, nes visi skuba į ateitį.   Mirtis buvo dvasinė. Jutau, kad mano kūnas pilnas energijos, bet mano siela buvo mirusi. Buvo mirusi, nes gedėjo to neapsakomo jausmo...   "Nu ir numirk tu man taip Eliziejaus laukuose vidury dienos"-pamaniau...  Klausi koks tai jausmas? - Aš tyliu... Tyliu, nes norisi verkti, nes nežinau kaip apibūdinti tai, kas vyksta mano sieloje. Ten kur viskas mirę....  Ir tuomet pamatau, kai padavėjas, prie gretimo staliuko, neša gardžiai kvepiančios kavos puodelį. Aš negeriu kavos, niekada negeriau.  atsikėliau, nusispjoviau ant savo apsižliumbusios sielos ir nukulniavau į laukus, kur laksto nuogos prancūzaitės  Bet ji kvepia taip gardžiai, jog rodosi, kad mano siela atgimtsa.... Pagalvoju, kiek nedaug reikia pasijusti gyvam!