Aš neiškau kelio, aš kelią jau radau Kelias gali buti ivairus: tiesos, melo, meiles, draugystes...  Siela paklydėlė "grįžo"namo. Aš neieškau prabangių ir ištaigingų rūmų bei tvirtovių-aš sielą patalpinus savyje.."šnabždėk,vasari,mano gyvenimą"..  žerėk vaivorykšte, tik nakties mėlio spalva..   Mano pasaulis telpa mano sieloje. Ant peteliskes sparnu pastaciau ji, bet deja nezinojau, kad tam, kuris negali skristi, siela nereikalinga.   Bet visgi norisi rasti - rasti tai, ko net neieškoma, ko nelaukiama... Galbūt tai žmogiška prigimtis šaukiasi gyvenimo paslaptį. Tikiu - RAS.  Kai tavo žvėrį vejasi minčių chaosas ir sukuria jis tau aštrius ginklus Tu nori nusikirst prakeiktas šėtoniškas grandines,kurio neleidžia jam pabėgt -  ištrūkt. Tu juk bejėgis ir per silpnas kovoti su laiku. Ir tau pabodo būti uždarytam plieniniuose narvuos. Išnykti, pabėgt ir atsiskirst nuo žvėrio.  Tai mano gyvenimo prasmė. Surasti raktą. Atrakinti... Išlaisvinti autentišką save.  Dažnai pagalvoju - ar jau taip svarbu ką nors rasti, juk taip nuotabu tiesiog keliauti. Kelias ir yra tikslas, o jei dar kažką rasi...  Kita vertus, jeigu tik pats kelias bus tikslas, tai gali virsti beprasmisku klajojumu. Vis gi ieškojimai turi turėti apčiuopiamesnį tikslą.  Kartais tikslas nebūtinas. Pats procesas būna nuostabus...  ilgai svajojau būti ieškoma nusikalelė. Visas pasaulis kalbėtų apie mane, visi manęs bijotų, aš visus jus užvaldysiu. Aš būsiu jūsų vadas, jūs niekas.  Tačiau, jei viską užvaldysiu ir būsiu ieškomiausia, ar liks žmonių kurie manęs ieškos? ar bus tokių, kurie apie mane dar nežinos? Ne, aš pasiklysiu.  Pasiklysiu ir mano tikslas išnyks, išbyrės kaip smėlis sugniaužtas delne. Tada semsiu jį iš naujo, pilna sauja, bet jis ir vėl po truputį išbyrės.  Kartais eini kartu su minia, bet jautiesi stovintis vietoj, o žmonės eina ir eina... Tu nori eiti kartu, bet negali. Norisi pajudėti, bet negali...  nes esi priklijuotas prie zemes  Svarbiausia - gerai pazinti save  Ir tiketi stebuklais...   Kurie nutinka ne tada, kai tikiesi, o tuomet, kai jų tikrai reikia.  Stebuklas įvyksta, kai to mažiausiai tikiesi. Jis visad šalia, kiekviename įkvėpime, kiekvienoje akimirkoje, stebuklas yra manyje.   Aš ir esu tai, ko ieškau.  Esu visatos dalelė, mokausi mylėti save. Aplink mane šviesu ir meilė žolei, medžiui įkvepia ir duoda stiprybės kai ateina naktis greit išaušta rytas..  Tačiau po kikvienos dienos ir vėl atena vakaras, po vakaro - naktis. Taip ir bėga dienos, keliauja laikas. Nepastebimai. O tada vieną dieną sustoji ir  Pamatai užrasa : "Tu visada norejai buti arciau dangaus"-, Tai tavo kapas , tavo greitai pasibaiges gyvenimas ir nesibaigianti mano meile Tau.  Myliu tave. Jaučiu tave. Kvėpuoju tuo pačiu oru, kaip ir tu kvepuoji, na bent norėčiau juo kvėpuot. Kaip sakiau neieškau kelio, ieškau tavęs, kažkur.