- Išeik, ir nebegrižk. - nuskambėjo įsakmiai. Tai buvo paskutinis mūsų pokalbis, kuris tesesi jau amzinybe. Kai lydavo tu mane isvarydai ir sakei nebegrizt, bet kiekvienas saules blyksnis tiesdavai rankas prasydami grizt. Taip ir gyvenom  Net praejus veneriems metams, prisimenu tuos sirdi verencius pokalbius, tuos svaidancius daiktus, tuos vienas kitams metancius kaltinimus.  tai buvo paskutiniai fizinio lavinimo mokytojo žodžiai...  ir tuo paciu ta siluma, tuos svelnius atsiprasymo bucinius, tuos tvirtus raumenis..  ir bekraste aistra   Kita syki ji pamaciau jau po desimties metu. Buvo visai nebe toks, kaip mkyklos laikais: gerokai sustambejes, be sypsenos veide, surugusiais neplautais  s plaukais. Man jo pagailo..  ir su ūsais..kaip tikras "old school" (red. senoji mokykla)  o as jau buvau mokytoja isejusi i pensija  ak...pamenu kaip dabar....Žiežmarių vidurinė mokykla....mokytojas Žilvinas....ir aš Kaspija..  tai ilgai nelaukus jamiau jautį už ragų  ....  ir mudu abudu leidome sau psiminti tuos laikus,kuriais meteme vienas i kita ziabolaidzius  Ir viena karta atejo vienuolis suvirintojas.  Tai is esmes pakeite musu istorija. Prisminiau ji dar is mokyklos laiku, jau tada jis buvo keistuolis atsiskyrelis.  Gerai, kad jis nieko nepasake, kitaip butu visai liudna.  Tačiau paaiškėjo, jog vienuolis suvirintojas buvo mano gyvenimo draugo sūnus.   Aš jį pasikviečiau namo ir pavaišinau mėtų arbata, kurią jam padavė mano pamišusi kompiuterastė dukra. Jų žvilgsniai susitiko, askyse matėsi palaima.  "Keistuoliai" - pagalvojau..juk nebuna taip, kad palaima nedingsta. O visi bando ir bando.  kaska daryt  bet kaip ir visada nieko neiseina te lieka laukti ir tyleti, ir tiesti kelius i ateiti