Jei aš būčiau Filipinuose, tai tai sedeciau palmes seselyje, ziureciau i zydra ir grazu vandenyna bei gerciau pigu roma.  dar klausyciausi, kaip   arteja su naminių  gyvulių auginimu nieko bendro neturintis vietinis gyventojas  . Tiesą pasakius, dar nežinojau, ką pasakyčiau tam gyventojui, bet kas gali būti geriau už malonumą klausytis vietinio žingsnių?   Na nebent ramus vandenyno osimas  ar ramus pasivaikščiojimas pajūriu, iš šono ritantis tamsioms bangoms ir nekantriai skalaujant vis šviesesnį ir šviesesnį nuo kaitrios salės smėlį.  Arba kylantis aitvaras ir skeldžiantis aukštai viršum galvų sukurdamas antogravitacijos jausmą - kaip toks padaras išsilaiko danguje?  Keista, kai prieina žmogus, nieko bendro neturintis su gyvnulių auginimu ir prisėdęs savo kalba ima pasakoti apie pasaulio grožį, savas tradicijas  Būtinai reiktų išmokti bent vieną frazę vietine kalba. Žmonėms tai patinka, kai užsienietis mėgina su jais kalbėti jų kalba  nes jiems atrodo, kad yra kažkokie svarbesni... Kitokie, negu įsivaizduoja esą.   Būtent taip ir pagalvojo vietinis gyventojas nieko bendra su gyvuliais neturintis, jis pagalvojo, kad būtu neprošal išgerti to prakeikto, pigaus Romo.  ir užkąsti vietinio delikateso - "balut"  Jei aš būčiau Filipinuose, žiūrėčiau į mėlynas tavo akis, bėgiočiau po tą šiltai šlapią žolę ir džiaugčiausi kiekviena akimirka, bet yra vienas žodis   ........"jei"   Jei pasaulis galėtų priklausyti žmogui bent 1/10 to, kiek žmogus priklauso nuo pasaulio... Jei Filipinai būtų  bent kiek toliau nuo tavęs  Tada nebereikėtų eikvoti kalorijų bandant įsivaizduoti, kaip būtų gera  Gerti tą pigų romą ar šlamšti balut. Ech, Filipinai - tai tau ne Akmenė ir ne Lentvaris. Filipinai - palmės, romas, balut ir dar daug daug  bambukinių namelių. Rojus? Na žinoma, jei žiūrėti turisto akimis, kurios ištroškę pamatyti pasaką, paragauti to, ko iki tol nebuvo patyrę.   Taigi, jeigu aš nuvykčiau į Filipinus, iškart nusipirkčiau vieną mažą bambukinį namelį su dviem miegamaisiais (niekada nežinai kaip ten kas) ir   išnuomočiau jį turistams. Dar nusipirkčiau gerą gaidį ir dalyvaučiau su juo gaidžių peštynėse.   Taip kūriau saldaus gyvenimo viziją: naftos biznį, sėkmę akcijų biržose, galiausia, pirmą milijoną.  Mano vizija prad4jo pildytis, kai atvyko pirmieji turistai, jie išsinuomavo mano gražųjį bambukinį namelį, kuris stovėjo ant smėlėto kranto...  Mano veidą nušvietė palaiminga šypsena: visi "jeigu" išnyksta, jeigu stengiesi įgyvendinti savo svajones nuo A iki Z.  Iskart supratau,kad svajonems,kad ir kokios nerealios jos butu lemta issipildyti,tad,kaip silpna butybe,zmogus,neatsilaikiau nuo svajoniu antpludzio.  "Nebenoriu būt karaliene, noriu būt imperatoriene" - netikėtai mintyse iškilo vaikysteje girdėtos pasakos fragmentas. Gal verta įsiklausyti  Gal verta norėti ne bambukinio namelio, o bambukinio viešbučio? - daugiau turistų tilptų.