Jūra kalba net ir tyloje. Klausykis... Savo sirdies ir bangu musos jos pades tau tiksla pasiekti.  Jura tarsi moteris, ji turi tukstancius veidu, ji nekantri, ji grazi, ji svajinga, ji klastinga.  Tačiau kartais būna jog užsimiršti... Tiesiog nieko nebepastebi ir "eini" pavėjui bangos genamas.  ji gali pasakyti tiek daug, jog nereikes net paciu ispudingiausiu zodziu...  Atrodytu, nieko daugiau pasauly nematai, nes jura viska uzgozia...  O kartais būna jog likimas tau žiuri i akis ir nei žodelio tu iš jo neišpeši... O tada , kažkur viduje pradeda taip skaudeti...  Budamas juroje niekad nesuvaidinsi jausmu, tu jos pasiilgsti nes tik joje budamas, tu jautiesi savimi.  Ir vel mes apie moteris..... Visos jos nuostabios kai su kitais gyvena.  Kai nuogos šėlsta jūros bangose. O krūtys... tos krūtys,siubuoja kaip prinokusiu serbentų kekės...  Jura guvena su visais, kurie gyvena su ja, ja gerbia ir tuo paciu bijo, nes ji nesuvaldoma ir nuozmi.  O tu žinai mano mažasis drauge, staiga prisiminiau savo pirmąją pažintį su jūra...   Atsimenu tarsi tai bučiau išgyvenes vakar... man buvo gal meteliu ketveri.. ir man senelis pažadėjo parodyti jūra.   Ji prima tik tuos kurie nebijo buti savimi.  Tuo metu net nežinojau kaip jinai galėtu atrodyti... Tačiau isivaizdavau jog tai kažkas didelio ir neaprėpiamo.  Man ji atrode tarsi arbatos puodelis,paemes sauksteli, tarsi platu irkla,ikrates cukraus-dangaus- lietaus ir krusos,pradejau maisyti,jura isisiubavo..  Bet kaip nebūtu keista baisu nebuvo, nes as zinojau, kad jūra irgi turi kraštą.... Tiesiog kažkur jinai baigtis irgi turėtu.  Bangos tapo nesuvaldomos ju virsunes eme baltuoti.  O paputus vejui,bangu klostes eme taskytis man ant skruostu,lyg pieniu svelnus pukai,ji rode savo svelnuma ir arsuma..  Ir tada aš supratau kodėl pasirinkau šį kelią - šias bures, vienatvę ir mėlyną begalybę.  Nors ne,ne as ja pasirinkau,o ji mane pasirinko,kaip "juru artoja",    nors taip,taip as myliu aivara jou homies  Kazkas supranta, kad myli jura, kazkas aivara, kiekvienam sava lemtis ir gyvenimo budas.  Jūra visada pasiima tik tai ko nori pati...  Tai tarsi duokle,sake man senelis,pasisodines ant savo keliu,tada susimasciau ka as galeciau pasiulyti jurai..  Vėliau jai atidaviau viska..... santuoka, šeima, savo gera vardą... Dabar jaučiuosi jog ji man skoloje...  Bet zinau kad skolos neatgausiu, tad lieka tik dziaugtis jos teikiama ramybe ir bandyti ieskoti saves ismnaujo.