Kai labai lauki, kiekviena minutė, regis, prasiplečia dar septyniomis, o visas pasaulis tarsi pranyksta ir nieko aplink nebematai...  Niekad nemaniau, kad bus taip sunku. Laukti, laukti... ir nesulaukti...    Laukimas... Tu išmokei mane laukti ir tuomet septyeri metai parėjo kaip septynios valandos   septynios dienos prlėkė it septynios minutės ir septyneri praeiti įžymybėmis papuošti takai atvedė mane į Tave. Eifelio bokštas, septyni balandžiai,   septynios besibučiuojančios poros ir rankinio laikrodžio rodyklės tingiai velkančios kojas septynių vakaro link... jaučiu Tave už septynių sekundžių..  jauču tave ir laukiu.  Et, paistalai, drąsus tik svajonėse, vidinių tamsių fantazijų labirintuose, kur viskas paprasta, aišku ir net laukimas pasidaro saldus, bet tiesa ta   ...bet tiesa ta, kad laukimas daugeliui tampa tarsi sporto saka. Laukia pokyciu, meiles, sapno...laukia, kad lauktu...juk veiksmas, tai jau rizika...  Laukia ir nieko nesulaukia, nes baisu, nes nedrąsu kažką daryti, veikti. Juk jei susimausi, kaltas būsi pats, juk lengviau tiesiog nedaryti nieko.   Antravertus, ar negeriau butu rizikuoti? Laukti lengviau, taciau kazka darant ir veikiant, sulaukiant rezultatu ateina didesnis dziaugsmas...  arba nusivylimas, kai įvyksta tai, ko nesitikėjai. Arba padarai lemtingą klaidą. O tada...  nieko... geriau padaryti klaidą ir paskui jos gailėtis, negu gailėtis, kad jos nepadraei...  Tiesiog nustokim laukti, ir puodas pats užvirs!  bet vis delto, kartkartemis zvilgtelk - ziubsnelis krapu suteiks malonaus poskonio, o ir spalvos sodrumas nusileis akyse..  o ir gailėtis juk neverta, kas buvo, to jau nepakeisi, beje, gyvename tik kartą...  galiu laukti tiek kiek reikia, tik niekas niekada nesuzinos kaip tai beprotiskai sunku, kai tenka vienai lipti sienomis, vienai kristi i sapna...  o kas bus, jei nustosi laukti? Juk Laikas žingsniuoja mažais žingsneliais, atnešdamas pokyčius, apie kuriuos nė nengalvojome. Nelaukti - tai GYVENTI.  Pats laikas pas mus ateis kaip mažytės kūdikių pėdutės, taip tyliai tyliai... O atėjęs neištars nė žodžio, juk laikas – tai kūdikis, neišmokęs šnekėti...  Visai tai breprasmiška, o gal prasminga: laukti ar nelaukti? Tarsi grįžtam į Hamleto tragediją ir klausiam būti ar nebūti?   Ar atsakysi, ar atspėsi mįslę.... tik tak tik tak, laikas. Dar viena minutė ir aš grįžtu ten kur Eifelio bokštas, septyni balandžiai ir   už septynių sekundžių pasirodys Jis. Nes jis nevėluoja.