Tą dieną barbenimas į duris buvo kažkas neįprasto. Šeimininkas, akivaizdu, neištvėrė tų beprasmių gulinėjimų. Jis pats mieliau šlaistydavosi kampais nuo pat ryto, užuot vartydamasis patale. „ Nereguliariai“ – beliko pasakyti jam užklausus „kaip sekasi?“, staigiai pašokti ir nuskubėti į eilinę puotą. Ne. Dar ne dabar...  Geriau palaukime rytojaus.Gal rytoj bus geriau, bet taip praėjo daug laiko ir seimininkas nepakilo is savo patalo,ir niekas jo nepasigedo...  Ir jam pasidarė labai liūdna.        -Velnip tą puotą, ir prabangų šampaną, kurį ketinau maukti joje.  Jis issitrauke telefona ir surinko pirma pasitaikiusi numeri. Kitam laido gale pasigirdo svelnus moteriskas balsas. -Labas, - tare. Gal sampano?  Merginos balsas uzbure vyro ausis, jis paskendo jos svelniose intoncijos gaidose. -SU malonumu. sampanas dabar tikrai man nepakenktu. - nutese vyras  - Tai tinkamės po pusės valandos kavinukėje prie aikštės? - paklausė ji.  -Neabejotinai ten būsiu, ledi. Dėkingas už švelnią gaidą ir už naują šansą. Tuojau, jau tuoj iš patalo pakilsiu.  Tik pirma įkvėpsiu gėlių aromato.  Noriu būti apsvaigusi, kad negalėčiau savęs kaltinti, dėl to, kas įvyks.   Taciau, sis susitikimas jiem abiem buvo lemtingas! Tai buvo neitiketino grozio panele, dirbanti padaveja, ir garsus menininkas, vardu Jhonas Perse.  Dar buvo ir jo tarnas, senasis Manuelis, bet tai jau kita istorija - kupina nuodėmės saldybės, gašlumo ir goslių kuždesių po ažūriniu baldakimu...  apie ja ir suzinosite tik veliau   .Taigi prisilakime, nes vėliau vis tiek gyvenimo nėra...