Mažas keliukas vingiavo tarp miškų. Jis vedė į Eliziejaus laukus.  Norėjau nueiti, kad manęs niekas nematytų, atsigulti ant žolės ir žiūrėdamas į debesis svajoti  Nueiti ir negrįžti. Tiesiog jausti save. Tik save. Beribio pasaulio erdvėje.  , puciant saldu duma.  taciau mano svajones išblaškė baisi realybė. Nebuvo jokios žolės, kaukė automobiliai.. pasirodo - Eliziejaus laukai tai gatvė, gatvė, kuri  visai ne miške, kurioje aš matomas ir negaliu svajoti kažkur pasislėpęs, nes aplink triukšmas, žmonės, jų tuštybė ir mano vienatvė.  Bet tai truks neilgai. as iskeliausiu viena i platuji pasauli, keliu, kuris mane  , nuves ten kur dar niekad nebuvau ir niekad negrįšiu. Ta vieta tai mano asmeniniai Elieziejaus laukai, apie kuriuos nuolat svajoju.  Tik svajonese as esu as ir tai leidzia man atsipalaiduoti ir buti ten kur noriu buti.  kelias prasideda ryte, kai mano pirštų galiukai pasiekia šaltas grindis ir atlaikydami visą sapnų svorį keliauja link drungnos vandens srovės vonioje.  Aš pabundu tai buvo tik sapnas  bet toks sapnas, del kurio verta pasistenkti gyventi taip, kad tai virstu realybe.  Žinau, kad kiekviena kelionė - gyvenimo papildymas, todėl žengiu žingsnį.  Ir po daugelio metų dažnai atsimenu tą rytą ir kaskart klausiu savęs, kas aš būčiau dabar jei tą kartą nebūčiau išėjusi. Ten palikau viską, kuo buvau   apsiavusi, savo avalynę ir baltas kojines.  Basa, stovinti ant plataus vingiuoto kelio. Toli horinzonte vakaro gaisos grūmojo naktimi, bet ryto rasa švelniai kuteno pėdas.  Be galo smagu patogų nuobodulį iškeisti į artėjantį nepatirtą pasikeitimą: bauginantį, bet intriguojantį kiekvieną mano mintį.  Mintį, kurios niekas nesužinos..