Tarp begalės knygų lentynų stovėjo berniukas, kuris nedrąsiai dalijo lankstinukus praeiviams. Jis vilkėjo žalią apsiaustą su boružėlėmis ir buvo apsiavęs paplūdimio šlepetėmis.  Praeiviai eme lankstinukus nekreipdami demesio i jo apranga.  Praeiviai rinko lankstinukus. Is tiesu jie nebuvo idomus, taciau visi istiesdavo ranka i berniuka, noredami paimti reklama.  Kitoje lentynos puseje ejo mergaite su ryskiai getona suknele. Ji judejo berniuko su boruzemis apsiauste link  Mergaitės rankinėje buvo trys knygos, bet ji dar nebuvo gavusi lankstinuko. Mergaitė priėjo berniukui iš nugaros, o nuojautos lydimas berniukas   nejuciomis pasisuko i mergaite. Ju zvilgsniai susitiko.  Berniukas pasiule mergaitei kartu paskaityti knyga, kuria issirinko mergaite...  Jie atvertė knygą. Kaip relikviją. Kaip auksą, ne, kaip deimantus imantis turtų ištroškęs aptukęs vyriškis. Jie atskleidė ją. Myli knygas? -paklausė.    -Dievinu, jose randu viską, kąsukūrė gamta, randu visus jausmus, kuriuos kada nors jautė žmogus-atsakė mergaitė, pažvelgė tiesiai berniukui akis...  O aš jas myliu kaip tave!-pasake berniukas.Jų žvilgsniai vėl susitiko.Jų veidai artėjo vienas link kito,lūpos virpėjo...    Tačiau atsitiko nelaimė- pradėjo lyti ir griaudėti, skraidyti kamuoliniai žaibai ir NSO.  Berniukas paėmė mergaitę už rankos ir jie teleportavosi į Knygų salą, kurioje nebuvo nei NSO,nei problemų, vien knygos ir žaidimai.   begalybėje vienas  žmogus, sėdintis ant jūros kranto dar kartą suprato, kad tikroji laimė esti sielos ramybėje...  Toje salyje barniukas ir mergaite surado savo tikraja LAIME!  Tarp begalės knygų lentynų stovėjo berniukas su žaliu apsiaustu, o tolyn gatve ėjo mergaitė, saulėje mirgėjo jos geltona suknelė su boružėlėmis.