Margaspalvės skaros plevesavo močiutės sodyboje . Netoliese ganėsi karvutės, kurias labai mylėjo senolė.  Nelabai kas liko is to issvajoto kaimo. Visa zeme kas pardave, kas paverte kolektyviniais sodais....Neliko pievose zydinciu jaucio burbulu, avieciu   , tik usnys, tik ten, toli, sulaukejes obelu soda ir svirnas su i zeme isirezusiu pamatu kampu.   Taciau niekas taip neatgaivina sielos, nesuzadina ilgesingu jausmu, kaip senoji mociutes sodyba...sugrizk anukeli...  Is vielu, is betono, is miesto stikliniu vitrinu, kuriuose nematai savojo veido.  panardink nuo betono pavargusias kojas į rasotą žolę, įkvėpk sodraus žemės kvapo, nes čia tavo šaknys, tik čia tu esi savas, esi namie...  Atrask savo šaknis, susipažink su savo šeimos istorija. Močiutės sodyba saugo daug paslapčių, kurios tikrai gali tave sudominti...  Šios paslaptys kupinos skausmo ir nevilties. Tai mirštantis močiutės vyras, Antrojo pasaulinio karo bombardavimai ir šiuolaikinės nelaimės -paaugliai  bet dar labiau nestokojancios sviesiu ir ikvepianciu istoriju.   Sovietmeciu vienkiemiaipapuole i melioracijos vaju, viskas buvo nugriauta, senoliai labai del to isgyveno, nenorejo palikti gimtuju vietu. Taciau   namai tai ne tik sienos, tai žmonės, kurie juose gyvena ar į juos sugrįžta. Namai - tai vaikai, anūkai, sugrįžę į močiutės sodybą, pasišildyti prie   krosnies, valgyti gardžios vakarienės, ar paglostyti murkiantį katiną. Namai - tai tėviškė, pilnatvė ir kur visada traukia, ypač jei ten esi laukiamas  Perskaičiau savo vaikui šią istoriją ir jis pasakė "mama nusipirkime močiutę su sodyba. Ir ten galėsime visi gyventi. Ir tėtė ten bus geresnis".  Ir as savo vaikui, Kaziukas vardu buvo, atsakau: "Suneli kam mums pirkt mociute dar viena, jei turime visas dvi!"  Sunus susirauke, ir niuriai islemeno, kad abi mociutes gyvena mieste, kur nera nei sodybu, nei krosnies, nei rasoto zoles kvapo, nei piemeneliu saltomis  kojomis, beieskantys siltos karves paliktos kruvos, kuri tokia artima tarsi motina.  O aš šiandien savo močiutei nupirkau receptų knygą gimtsdienio proga.  Ją išleido Linas. Aš jos pati labiau norėjau negu močiutė. Knyga buvo tokia įdomi, kad   vis dėlto nusprendžiau jos nedovanoti.. Pats metas būtų jai prisiminti iš savo motinos išmoktus receptus-meduolius, pyragus, pyragaičius.   Aplinkui zujo piktos bitės..  bet jos negele  Tada kilo mintis: nusprendžiau senajam močiutės receptui pakopinėti medaus. Na, aš ne meška repečka, ir ne Pūkuotukas, apsimetęs melsvu debesėliu  , drebinantis "aš melsvas debesėlis". Todėl griebiausi visų atsargumo priemonių - galima sakyti, kariško inventoriaus: užsimaukšlinau ant galvos   nuo palėpės nugvelbtą motociklo šalmą  , apsiaviau guminius botus ir sena letpalti. Tada pasiemiau kibireli medui ir nuejau prie avilio. Bites jau uz keliu metru mane pastebejo ir pradejo   duzgenti. Pamaciusios mane subure armija ginkluota paciais naujausiais Kalasais. Vos prilieciau avili jos puole. As labai greitai griebiau kori ir pab  egau. pasislepes pasiureje godziai laiziau silta, lipnu medu. Lauko geliu kvapo ir dievisko skonio.   Bet ir mociutes receptui liko, dziaugesi ji - maciau is selmisku liepsneliu akyse.