Telefono laidai ir akacijos, mašinų ratų išmaltas kelias ir sirpstančios žemuogės.  Tai mano priemestis, kuriame gyvenu. Čia labai gražu.  Užsimerki, kad vėl galėtum kvėpuoti gerklėje jausti Vilniaus orą, matytum griūvantį moderną aptrupėjusiu tinku, prisiminti Brahmsą iš už langų.  O dabar paprasčiau.  Paprasčiau tiesiog būti. Stebėti paukščius, suvertus ant elektros smilgos. Įelektrinti impulsai atakuoja norą iš priemesčio patekti į sielos miestą.  Nes sielos mieste viskas kitaip. Jame nėra priespaudos, gyveni sau ir kaip pats nori. Bet ČIA priemiestis, ČIA esi priverstas taikytis į rėmus...  Čia aš tapau savimi, nes sutikau žmones, kurie mane sudaužė į šipulius. Bet aš atgimiau ir atgimiau jau be šarvų. Vėl atsikėliau lengva ir laisva.  Jame vis dar blaškosi pavieniai šunys ir vienišos moterys, kurių veidai vis labiau panašėja į sidabrines giraites ar apvalius veidrodžius.taškas.  Priemiestis savy turi visokio plauko šulų. Vieni jų tik bimbalą temoka vartyti, kiti nenroi jo pridergti. Būta ten vieno fiziko. Vadimas buvo jis.  Ir ponas Z gyveno tame priemestyje ir visai nenorejo is jo niekur keltis, nes jam patiko, kad priemesty nebuvo, taip vadinamo "light pollution" (red. "šviesos tarša").  Ponas Z, tikrasis vardas Zigmas, nemėgo savo vardo ir šviesos taršos po keisto atsitikimo - ne vietoj išmesta elektros lemputė, kaime to nebūna.   Ir trečias "brolis" Antoša, Vadimo sugalvota pravarde "žalias". Mat Antoša, kadaise priklausė "žaliųjų" judėjimui, tačiau buvęs išmestas, dėl vieno  kaciuko pasmaugimo.  Priemiestis toks pat senas reiškinys kaip ir miestas. Nubrėžk žmogui ribą ir jis būtinai ją peržengs. Tokia prigimtis.  Drįs,nedrįs peržengt...pagalvos,pamąstys ir padarys kokią nesąmonę.  Ribą visada galima peržengti, kad ir ką besakytum. Tereikia žinoti, ko iš gyvenimo tu nori.  Kaip matome, priemiestyje gyveno įvairūs žmonės. Galbūt, jei paklaustum kodėl jie čia gyvena, jie atsakytų: taip jau išėjo... Bet tiesa kitokia...   Kiekvienas atvyko čia siekdamas kažko, kažko geresnio sau, tikėdamasis, kad jo likimas bus kitoks, išskirtinis..  Mažas menas yra žiūrėti į pilkus daugiaaukščius namus ir matyti juose daugiau,nei dėžutę. Tarsi kažkaip mylėti juos,vien tuo žvilgsniu suteikti dvasią.  Didelis menas yra mylėti žmones, gyvenančius tose šaltose priemiesčio dėžutėse ir nesitikėti, kad jie atsakys tuo pačiu.  Sunku....  O tu pabandyk, ir pamatysi, kad tai visai nesunku. Reikia tik pradeti.    Atsimerkti ir skvarbiu žvilgsniu permušti betoną.