"Lyja ir lyja", - ji garsiai sušuko didžiuliai miniai. Ironiškai nusišypsojo iš savęs ir toliau šukavosi savo ilgus plaukus prieš didelį veidrodį.  Minioje pasigirdo snabzdesiai, zmones siule kaip sustabdyti si jau visa savaite trunkati lietu. Kazkas is galo pasiule paleist sidabrines raketas.   "Kokia kvaila mintis!" šaukė vieni. Juk raketos negali sustabdyti lietaus. "O gal ir padėtų?" - abejojo kiti...  Ir buvo nutarata sukonstruoti ir paleisti raketa i dangu.  Taciau ji visai nesiklause to surmulio, o ir lietus jai visai patiko...- "Tik pamanykit, kokie neismaneliai" - greitakalbe isbere ji pati sau.  Lietus gi lyg gyvybės ekstraktas, lyjant lietuj atsigauna viskas: nuo mažo žolės stiebelio iki seno valkatos, kuriam lietus puiki proga nusiprausti.  Ir ji buvo teisi, lietaus lašai, atgaivino visą ją supantį pasaulį, dingo dulkės nuo gatvių, atgijo gamta, net žmonių veidai jai pasirodė pralinksmėję.  Deje, ji bene vienintele tai pastebejo... Raketos konstravimo darbai wyko dideliais tempais, negriztamai keiciant ir pacia minia...  dauguma taip susikoncentravo į šią veiklą, kad nebegalėjo apie nieką daugiau galvoti. Jiems atrodė, kad jie būtent tik tam ir gimė, kad raketa būtų  .Bet lietaus lašai krito ir krito, tarsi nematydami žmonių, kurie konstruoja mirtį nešančią mašiną. Ne tik jiems, bet ir daugeliui kitų, kurie   buvo permirkę nuo daugiau, kaip savaitę trunkančio lietaus, rūpėjo klausimas: Kada jis liausis?   Jau žiema, nei vienas šalmas ir nei viena raketa neatsilaiko prieš taip ir nesiliaujantį lietų, rūpėjo klausimas: Ką mes pamiršome čia, Veneroje?  Jie pamiršo meilę. Tyrą, aistringą, nerūpestingą ir nesuvaldomą. Todėl dabar pūna nuo lietaus, konstruodami nieko nepakeisiančią sidabro raketą. Cha.  Ir kam to reikia? Jie nesupranta. Kaip tai svarbu.  Ji baigė šukuoti savo ilgus plaukus. Atsistojo ir iškėlusi rankas į dangų sušuko "Gana!" Lietus staigiai liovėsi. Aplinkui tvyrojo spengianti tyla  viskas sušvito  atgijo  atkuto  Visi žmonės susižvalgė ir nei vienas nesuprato kaip čia taip atsitiko, kad vietoj didelių vandens lašu, pradėjo šviesti labai karšta saulė..  Nors niekas negalėjo suprasti, kas vyksta, tačiau niekas ir neklausinėjo - džiaugėsi dabartimi ir gaudė kiekvieną saulės spindulį. Ej tu!  Ko čia stovi? Gali nusiimti šalmą ir įkvėpti švaraus oro!  Ir visi nusiėmė šalmus, įkvėpė gaivaus, ir prisiminė tai, ką buvo pamiršę - meilę.