Šiąnakt sapnavau, kaip bėgu per žalią pievą, kurioje sliekai vyniojosi aplink mano kojų pirštus. Buvo įdomus jausmas.  Taciau kazkodel buvo nejauku... Jauciau, jog tuoj nukrisiu i minksta pavasario gaiva ir vesuma kvepiancia zole... Tuo metu mane uzpludo ramybe...   taciau sapnas tesesi-iki ryto dar liko dau laiko... Zalia pieva pakeite pilka, veju ganoma jura. Tarsi paukstis skridau virs jos  Tada pamaciau vieta, kurioje noreciau gyventi. Tikri draugai ir jausmai. Viskas juk slypi paprastume.Reikia tiek nedaug.      Tiek nedaug, jog pajustum gyvenimo pilnatvę ir jo teikiamą džiaugsmą.  Ta vieta buvo stebuklinga... didelis miestas, aptvertas gynybine siena, kuriame skraidė nso. Buvo gražu. Kaip tik vieta - gyventi!  Jau planavau nusileisti ir apsigyventi šioje nuostabioje vietovėje, bet niekaip neradau kaip patekti į vidų pro gynybinę sieną...  Zvilgsnis nuklydo i senu azuolu giraite miesto gynybines sienos pasoneje. Zalia tvirtu saku laja viliojo, slepe gilia paslapti, trauke ...  Tačiau aš apsisukau ir nuėjau i gretimo miško tankmę, kuri mane traukė, viliojo - ta tamsa, ramybė buvo nuostabi, stebuklinga ir maloni.  Buvo kiek drėgna, tačiau neatsispyriau pagundai atsisėsti po vienu iš šių baugių aukštų medžių ir panirti į tamsą visa esybe; nebemąstyti apie nieką..  Aš jo išsigandau, pradėjau bėgti vis tolyn ir tolyn, vis greičiau ir greičiau, pokol neatsitrenkiau į stulpą kuris nuo smūgio sulinko.  Staiga pradejo aplink mane buriuotis nso. Pasidare neramu, kas dabar bus?    Bet staiga viskas dingo. Dingo miškas. Dingo miestas. Dingo sapnas. Aš vėl atsidūriau man niūrioje tikrovėje. Tik šį kart buvo kitaip...