Į salę rinkosi ramūs ir pasitempę, ir pasipuošę žiūrovai. Nekantraudami laukė O.Koršunovo premjeros.  "Meistro ir Margaritos".  Spektaklis vėlavo, nes visi pasigedo kaitino Begemoto. Pabėgo. Be jo negalėjo prasidėti spektaklis. Režisierius paleido džiazą, tad žiūrovai nesuprato  Kas vysta.  bet galiausiai begemotas iejo su didziausiu trenksmu....  Pasirodo ten buvo milžiniška skruzdėlė, kuri norėjo valgyti ir suėdė pusę žiūrovų. Visi pradėjo rėkti....Atėjo vabzdžių naikintojas...  Šviesos nebuvo, tad daugelis pamanė, jog tai apsauginis. Katinui Begemotui publika nepatiko. "Gana vaidint", - tarė sau, - "būsiu savimi".  Publika panikoj, visi eme begti is sales. Didziulis chaosas virto masine psichoze.  Tik O.Korsunovas sedejo kamputyje ir krizeno savo liuciferisku juoku.  Tas krizenimas ilgai nesitese, kadangi paciam gerbiamam rezisieriui iskilo gresme buti suvalgytam milziniskos skruzdeles.  Ant kurios kupros sėdėjo keistos išvaizdos žmogysta ir baisiai plūdosi.  "As visus jus sunaikinsiu!!!" - nuolat kartojo jis.  Koršunovas išsigando, kad nenutiktų taip kaip nutiko pusė salės žiūrovams, kurie buvo suėsti. Jis pasileido bėgt ieškodamas avarinio išėjimo.  Įnirtingai ieškodamas išėjimo avarinio išėjimo pamatė pilką lentelę, kurioje didelėmis žaliomis raidėmis buvo parašyta: "Saugokis. Lipk žemyn"   Tačiau Oskaras nenorėjo taikstytis su tokiu scenarijumi ir lentelę apsuko 180 laipsnių kampu ir lipo aukštyn.  Lipdamas aukstyn jis sutiko katina begemota su visa likusia Volando gauja. Jie leidosi zemyn kvatodami velnisku juoku. Gerbiamam teatro rezisieriui  iskilo dilema!! buti kartu su jais (kaip aviu banda) ar buti individualistu. Hamletiskas klausimas  tarsi seniai kazkur girdetas "buti ar nebuti"...  Koršunovas nusprendė veikti vienas. Ir toliau nubėgo laiptais aukštyn. Jis girdėjo baisiausią triukšmą kylantį iš teatro salės ir pagalvojo, jog  kiekvienas žmogus turi galimybę rinktis savo gyvenimo kelią - pradžią ir pabaigą.  Jis pasirinko pabaigą.