Vėjas nešė per bangas skrodžiančią baltaburę jachtą, Kuri nese mano mintis vejo greiciu.  Gulėdamas ant denio svaičiojau apie  Mano kepure pagaves vejas nusnesio kazkur tolyn, velniop uz horizonto. Jauciuosi puikiai, nors nevalgiau jau 2 dienas....  bet jauciuosi sotus svieziu oru ir gyvas juros vandeniu.  Tiesiog gyvenu sia diena, minute, sekunde.... Esu paprasciausiai laimingas nes mes esame dviese - as ir mano brolis Vėjas  .Brolis kuris tamsiomis plaukimo naktimis supranta apie ka as svojoju ir tarsi pritardamas,pusteli stipriau.  Apglebia tave ir tavo laiva ir nesa savo rankomis.   Vejas! Ach tas vejas...  Kas galetu pasakyti kokia vejo spalva?gal melyna,kaip dangus?o gal pilka,kaip plaukiantys debesys?O gal ta kuri,spindi tavo akyse,tokia nenusakoma..   Vejas!Ach tas vejas,toks nenuspejamas ir nenusakomas  Jis sugeba buti švelnus ir šaltas tuo pačiu metu...  Staiga pasokau is giliu pamastymu,nusisiaubiau bures tenta,kuriuo buvau apsigobes ir supratau,kad baltaburis pasuko ne ta kryptimi.  Dar karta supratau,kad vejo zingsniai,man nera pavaldus,ne jis begs is paskos,o as greta jo.  Jis buvo geras laivas, jis zinojo kelia i gimtajy uosta.  tik vejo pagalba as ji vedziau zinomo kranto link.  Manau jog laikas man nebekovoti su savo likimu.... Tiesiog atsiduosiu savo broliui "Vėjui" ir kur mane nuneš ta vieta ir vadinsiu aš namais....  Ta akimirka,as dar karta prisiminiau pasakota sena istorija apie jura,namus,nesama baltaburi ir pamisusio vejo klasta.  Sia istorija papasakojo mano tevo tevas,visa istorija buvo parasyta ant jo susenusio veido,isbraizyto vejo ir bandu musos.  Paskutinis dalykas ka maciau buvo senojo Šventosios švyturio žybsnis....  Kažkam pasisekė...   surasti savo akmeneta kranta.   Ir savo akmeni gimtam krante.