Šiandien, mes viską leidžiam - galvojau garsiai, kai pamačiau  šokiruojantį LEIDI plakatą Komunikacijos fakultete.  Tada pagalvojau tyliai- nebeatsimenu, kada paskutinį kartą sau ką nors draudžiau.  Gal reikėtų truputį labiau kontroliuoti savo elgesį?  oo! - pagalvojau, nejaugi plakatas mane priverte taip susimastyti ir galvoti apie saves kontroliavima..?   Tėvams nepavyko, mokytojams neišdegė, dar negimė toks vyras kuris mane kontroliuotų, vadinasi, plakatui nėra šansų.  Tiesa, nebuvau feministė.  Neskaičiau knygų apie lyčių santykius.  Apskritai neskaičiau knygų, nemačiau prasmės. Laiko gaišimas.   Sėdėjau Sereikiškėse, gėriau alų, bet ėmė ir prigavo.  Skaitantį. Ir sako: Melagis !  Bet juk aš nieko nemelavau! Nesupratau.  Taip atsitiko ne todėl, kad dariau kažką netinkamo, bet todėl, kad buvau neveiklus.  Tuomet ir užsirašiau į savanorius Afrikoje.   Ėmiau atiminėti produktus iš vaikų.  Pasirodo, ne toks aš ir neveiklus. Pernelyg save nuvertinau...  O ir bėgti, pasirodo, irgi galiu - įsitikinau tuo, kai teko gelbėtis nuo neaišku kodėl supykusios Mumbojumbo genties  O pradinėj dar sakydavo, kad net močiutės greičiau už mane bėgioja. Gyvenimas visko išmoko.  Niūniuoju sau Kernagį koją ant kojos užmetęs, Afrikos saulė pakaušį kaitina. Blogas gyvenimas, sakysit?  Visai ne! Todėl dar tikrai bandysiu iš naujo. Bet užteks apie mane. Juk turi pasaulyje būti ir kitų žmonių, daiktų, reiškinių...  Žinot, mergaitė tokia buvo. Giliomis giliomis akimis.  Buvo ji leidėja.  Kalbėdavo ji knygų citatomis, o rankinėje visada turėdavo vanile kvepiančių sausainių.  Įdomi stiliaus "detalė"... Juk visi žinojom, kad ne ji pati juos kepa!  Bet tokių nusipirkti irgi niekur nebūdavo. Draugavau su ja tik dėl tų sausainių - labai jau skanūs.   Iš jos ir Kernagį išmokau švilpiniuot. Pasaulį ji man parodė.  Bet turiu prisipažinti - nusibodo ir ji. Šiandien jaučiuosi it savęs nerandantis kvailys.  Vaikštau siauromis gatvytėmis ir moju kiekvienai laisvo elgesio mergaitei.  Tik, kad ne viena is ju neturi sausainiu.  Keista, bet niekada nesugalvojau paklausti iš kur mergaitė jų gauna.  Kepa, spėju. Juk tos moterys tik ir sukasi virtuvėse, visos migdolais, cinamonais ir kitais egzotiškais kvapais susitepusios prijuostes.  Bet velniai nematė. Einu geriau į barą bokalą alaus išgerti.  - Tokiomis akimirkomis ir susimąstydavau apie gyvenimo prasmę, apie kiekvieną plakatą. Koks alus?- liūdani mąsčiau, šliūrindama sutrūkusiu šaligatviu.  Kokia prasmė apsvaigti? Ir nuo ko, a?  Jei svaigsti žinodamas, jog svaigulys išsisklaidys, širdy apkarsta? O jei tikiesi, kad šįkart jau visam... Jau visam laikui galėsi (sau) viską leisti?  Nebegrįžti, nebemėgti to jausmo, jog nemėgsti, ir kitų, į jį panašių, nebemeluoti, bet ir nebekalbėti skaudžios tiesos, nebeslėpti žvilgsnių,   nebesigėdyti prisilietimų, nebesiilgėti, nebesakyti sau NE. Kiek dienų per metus mes leidziam sau viską, ką mums leidžia kiti? Triženklis skaičius?  Taip! Apytiksliai lygus 360? Taip! Taip! Taip ir toliau?! O gal jau nebe? O kas, jeigu jau nebe?.. Svaiginanti kelionė į save.Ar gali sau tiek leisti?