"Žaidžiam vasarą!" - sušukau. "Kokius žaislus pasiimti?" - paklausė penkiametis berniukas. Paklausęs jis atsisuko į savo žaislų lentynas ir ėmė ieškoti  prosenelio padovanotą žalios spalvos drugelių gaudyklę.  Bet nerado ir pradėjo žliumbti  Tada žibančiom akim atsisuko ir paklausė- "Gal ledų?".  Nukračiau nuo jo plaukų cigarečių pelenus ir be žodžio surinkau Draugo numerį. Telefonas išsikrauna, bet spėsiu susitarti dėl susitikimo.  Bet skubėdama surinkau ne tą numerį.  Kitavertus, atsitiktinumų nebūna. Atsiliepė Vasara ir sodrus jos juokas, lyg nutrūkę karoliai, pabiro į visas įmanomas Pasaulio šalis.  Akimirkai sutrikau, tačiau netrukus paklausiau:  "Tai tu paslėpei drugelių gaudyklę?!!".  Vasara nė neketino gintis. Dabar jos kikenimas pleveno ore kaip ta daugybė nepagautų drugelių.  Pagauti drugeliai dabar, tikriausiai, taip pat kikentų, jei, žinoma, nebūtų pagauti. Solidarnosc.  Juk nė vienas lauke vienas - ne karys. Nebent žinai... kokius žaislus pasiimti. Vasara nuginkluoja savo gera nuotaika, o kartais ir   tobulai nuoširdžiu vaikišku naivumu. To paties naivumo sklidinos penkiamečio akys dabar žiūrėjo į mane ir klausė:   tai jau einam žasti?  - Aha, - atsakiau ir linksmai pamojavau ranka vasarai, kuri nyko ir nyko rytiniame danguje. Tuomet atsisukau į berniuką ir  įdėmiai klausiausi jo aiškinamų žaidimo taisyklių: 1. NIEKADA negalima pasiduoti ar pasitraukti iš žaidimo, jam dar nepasibaigus 2.  Nėra jokių taisyklių.  3. Pirma taisyklė tėra vienintelė antros taisyklės išimtis.  Žaidimo vieta - amžinos vasaros šalis arba vaikystės kiemas. Žaidėjai - visi, kuriuos nori įsileisti, ir, ypač tie, kurių nenori.