Vaikinas sėdėjo nukabinęs nosį, nes jam niekas neparašė žinutės. Tiesiog jis neturėjo telefono.  sveikas, tarė praeivis ir nusišypsojo. Vaikinas suprato, kad gyvas pokalbis yra daug maloniau. Jie pradėjo pokalbį...        Pokalbis nebuvo ilgas, tad vaikinas netrukus vėl sėdėjo nusiminęs. Kol netikėtai išgirdo kažkur krūmuose birbianti telefoną. Jis atsistojo ir  pradejo eiti link tos vietos.  krumuose pamate naujuteli telefona . pakele ir paziurejo kazkas parase zinute.  "<...> mėlyna prietema tarp dienos šviesos ir sapnų. KIto kelio nėra."  Išsigando vaikinas ir puolė tuo numeriu skambinti.  Po kelių pyptelėjimų pasigrido balsas. Bet.. juk tai Jos balsas! Ką daryti? Kalbėti ar padėti ragelį?   Bet jis neišsigando ir nepadėjo ragelio, o drąsiai tarė - "Aš Myliu".   Kurį laiką kitame laido gale tvyrojo tyla, vaikinas sulaikė kvėpavimą.  Ir staiga iš rankų išsprūdo telefonas. Drebtelėjo žemėn, skilo pusiau. Drebančiom rankom puolė rinkti detales.  Baterija, mygtukai, dangtelis, SIM kortelė... luktelkit, kur SIM kortelė??  Vaikinas pradėjo nervintis, keiksnotis. SIM kortelės jis taip ir nerado, o jei ir būtų radęs nežinojo PIN kodo.   Sukaitęs ir labai nelaimingas prisėdo po  netoliese augančiu medžiu.  Sėdi... mąsto... mąsto apie tą žinutę ir ją. Jis negalėjo patikėti, jog staiga viskas taip ir nutrūko.  Tačiau... gal ne viskas [rarasta? Gal nutiks kas nors panašaus, kaip muilo operose, nuo kurių nesitraukia jo n-metė močiutė?  Ir jis taip sėdėjo valandą, gal dvi... kai netikėtai į medį trenkė žaibas.  Kodėl žaibas? Pagalvojo vaikinas, atsibudęs po visiškai netikėtai prisisapnavusio sapno..  Tas žaibas ir buvo žinutė, kuri reiškė kažką.     Ir tada jis nuėjo virtuvę suvalgyti savo sausų pusryčių porciją. pakeliui pastebėjo batus.ne savo.  O tai jau kitos istorijos pradžia.