Gera matyti, žmogaus žvilgsnį, kupiną neišblėstančios šviesos ir vilties...   sviesos   kuris tavo siela pripildo dziaugsmo ir vilties....  bet tavo akys nemėlynos. Ir viltis tavo žvilgsnyje tik pagalbos šauksmo aidai.   žydras tavo akis dengia violetiniai lęšiai, o lininės kasos virtę vaivorykštine ševeliūra. Storapadžiais batais tu mindai rožines iliuzijas.  O viltis - niekada nebūti vienam. Viltis - kas kartą ryte prabudus matyti mano veidą.. bet tai tik šauksmas, kurio aš negirdžiu..   ... tačiau kuris vibruoja čia pat, toks pčiuopiamas, tačiau nesuvokiamas, nes ar galima VISKĄ suvokti???  zydros akys man tai jura ir dangus kaip grazu. mano akys melynos ir as labai sauni. bent man taip sake. zydros akys man labai saunu.  Bet daug kas turi tų žydrų akių...  Tavo zydros akys lyg dangus giedra diena.  Žydros vos melsvos ar pilkos, koks skirtumas, kai visi sako tiesiog mėlynos"; nori būti kitoks? - įsidėk raudonus lęšius su šypsenėle vietoj vyzdžio.   Žydros akys - tai tyla, kurią nutrukusieji niekada neprisimena, nuo ko viskas prasidėjo, ir niekada nesusimąsto, kuo viskas baigsis.  ach ir vel grįžtu prie tavo tų žydrų akių. ledine mano laika, šaltas geliantis žvilgsni.  Stebiu ant aptrupejusios nuo laiko sienos pakabinta tavo fotografija. Stebiu tavo zvilgni, tavo nebylu lytejima..  Ak tos akys uzburia mane tik i jes pazvelgus. Gal tas zvilgsnis nepaprastas?... Jei viskas butu taip vienodai as noreciau tureti tokias pacias akis.  Fotografija - nespalvota, bet spalvų ir nereikia...nes tavo akis aš matau visada, kur bebūčiau, ką bedaryčiau..  Bet pasirodė Pūkuotukas ir pamatęs išsipylusį vašką giliai sunerimo. O Netikras Zuikis, stovėjęs šalia, tik kandžiai nusikvatojo. Taip, akys žydros...  Gražus tas Pūkuotukas buvo, toks minkštas mielas ir pūkuotas, kad net tie jo pūkeliai į nosį lysdavo. Žinoma tada aš tik čiaudydavau ir čiaudydavau.  O dabar žvelgiu į tavo akis  Zydros, saltos, gilios, kaip vandenynas. Ir as skestu vis gilyn, vis labiau klimpstu beribiam melo liune.