Aukštai, aukštai skraidė du  butofariniai debesys.  Niekieno nekliudomi. Formas ir vardus jiems suteikdavo žmonės. Stovėdami ant tos pačios žemės ir žiūrėdami į tuos pačius du debesis kaskart jie vis  slingdavo slingdavo,tarytum koki laivai.Jie tiesiog  plaukdavo. Kai ant žemės stovdėdami, tuo metu tik du žmonės, juose įžvelgė laikrodį, kuris rodė be penkiolikos minučių ketvirtą valandą ryto  O pasitikslinę su savo laikrodžiais, suprato,jog debesys rodo tikslų laiką.  Du zmones susimaste. Galvojo, ar  3 val. ryto du žmonės gali išsiskirti taip lengvai, kaip tai daro tie butaforiniai debesys.  Sako, rytas už vakarą protingesnis. Galbūt tai jau ne toks ir netinkamas laikas nutraukti varžančius santykius. Štai ir nesigailėsi anksti kėlęs.  o maza mergaite ryte pabudusi ejo i pieva apsiprausti rasa. Nesibaigianti debesu pasaka cia buvo sekama kiekviena diena. Jei tik randi minute sustoti.  Užmerkti akis ir pasinerti į savo atrastą debesėlį - minkštą ir purų kaip vaiko svajonė.  Tik veliau supranti, kad vikas netikra, dirbtina. O gaila!  - o kas yra tikra, manes paklause praeivis?   Tikra yra viskas, kam tu leidi BŪTI,-atsakiau. Tavo džiaugsmas arba pyktis, tavo namai arba vienatvė, tavo dviratis arba rogės, tavo arbata arba   sausainiai, tavo norai arba kaprizai... Ir taip be galo, nes tik tu įprasmini tikrovę, nes tu pats esi ribos ir tu pats gali jas peržengti.  Mylėk,nes už meilę nėra nieko tikresnio.Mylėk, ir nebus stipresnio už tave.Mylėk, ir laimėsi amžinąsias lenktynes,supratęs, jog visi mes- nugalėtojai.