Tądien važiavau dviračiu ežero link. Diena turėjo būti niekuo neišsiskirianti, kai pamačiau  , kad pamiršau pasiimti krepšį, kuriame buvo mineralinis vanduo, pledas, rankšluostis ir maudymosi kostiumėlis.   Tačiau nusprendžiau, kad atgal negrįšiu (šis spendimas vėliau man labai pasitarnavo).  Gruodžio mėnesį keliai buvo nekokie, važiuoti sunku; pasitaupiau jėgų bridimui per pusnis, kurių pilna prie ežero.  Ir staiga pagalvojau: juk dabar žiema! Kurių galų aš trekiuosi prie ežero žiemą?   Tai dar gerai, kad vakar dygliuotas padangas užsidėjau  Bet vis vien sugalvoju išsimaudyti.  Iki eketes gal 30 metru ledu [dygliuotos padangos dviraciui tikras stebuklas]. Privaziuoju. Nusirengiu ir neriu i garuojancia ekete.  Iš karto prisiminiau, kaip gera būna maudytis vasarą.  Ir staiga pajuntu, jog prie mano kūno priglunda, kažkas šiltas.  Žaltys.  Man mintyse iškyla vaikystėje girdėta pasaka„Eglė žalčių karalienė.“  Kaip nemėgau aš skaityti knygų, bet man patiko, kai jas skaitydavo mama...  bet cia negali buti TA pasaka, nes mano vardas Jolanta. "Labas, Jolka" sušnypštė žaltys, klastingai šypsodamasis.  Aš sapnuoju,- iškart dingtelėjo. Užsimerkiau. Atsimerkiau. Žalčio nebėra. Dar kartą užsimerkiau. Atsimerkusi pamačiau atšliaužiančius 13 žalčių..  "Oh My God" - pagalvojau, "jie dauginasi mano galvoje. Kas bus jei vėl atsimerksiu?" . Bandau nuagalėti baimę. Merkiuosi vėl. O prieš mane:   stovi vaikinas ir ziuri didelemis melynomis akimis.. Pasirodo as netekau samones tame ledineme vandenyje ir jis mane istrauke.  "Mano vardas Zilvinas" - tare jis sypsodamasis. Staiga man toptelejo...."Jolka" - rusiskai tai reiskia "eglute" - net siurpuliai per visa kuna nubego.