Ankstyvas rytas su kava, kai lauke taip gražiai šviečia saulė ir norisi tik..  šokoladinio pyragėlio prie kavos.  Žengiu žingsnį į priekį, o tada du žingsnius atgal- ir taip nuolat. Jau treti metai, kai gedžiu Jo.  Jis neatsako i mano skambucius,nepastebi manes,nors as bandau uzlysti Jam uz akiu,tai kvaila,taciau visas mano kunas trokste troksta Jo...  Velnias,kava jau spejo atsalti,bei igyti specifni skoni.Nesuprantu ir ko as geriu sia slykstyne?  Atsakymas elementarus-nervinuosi.Kiekviena diena ir nakti ir tik del Jo...Kad tik Jis zinotu kaip as del Jo kenciu!..  tiesa tokia, jog jau nebematau skirtumo tarp gedžiu ir geidžiu. tai mane žlugdo.   Ir vel mintys apie Ji...Daugiau apie nieka negaliu galvoti.Ir kodel Jis atsirado mano gyvenime !..  Pažvelgiu į lėktuvo bilietą, gulintį ant stalo. Iki skrydžio trys valandos. Gal dar kartą paskambinti Jam? Bet ne - privalau Jį pamiršti  .O gal visdelto paskambinti?Ne,jis ir vel neatsakys i mano skambuti...O gal atsakys?Ir kokia man muse ikando!Viskas!Privalau Ji pamirsti...  Juk Graikija tokia puiki šalis. Šalis, kurioje prasidės mano kelionė į nežinomą gyvenimą. Negrąžinsiu bilieto. Neskambinsiu. Išmesiu telefoną ir nuo   šiol atrodys, kad pasaulis pasikeitė. Spėkit iš trijų kartų, ar įvyko lemtingasis posūkis.  Ismeciau telefona,viskas, Jis man neegzistuoja...  Ir staiga pajutau palengvejima, lyg kažką sunkau būčiau numetus nuo pečių. Pasijutau laisva - eiti , dainuoti, šokti... laisva nuo įkyrių minčių.  Dabar reikia galvoti tik apie Graikija-gal ten sekme manes laukia?Vargu,nes ir vel Ji prisiminiau....  bet šį kartą jau su piktomis mintimis. Kaip tas niekšas galėjo man nepasakyti, kad yra vedęs!  Maza to ,jis dar "itaise" tai moteriai vaika!  As zinu ta moteri-ji mano geriausia drauge...Turbut kai as buvau susipykusi su Juo jis i viska spjoves permiegojo su ja,beabejo Jis turbut nemane   ,kad viskas daeis iki vaiko ir vedybines santuokos.Ka gi,jis pats kaltas...  Taigi skrendu į Graikiją. Ten pradėsiu naują gyvenimą. Gidės darbas pasitaikė pačiu laiku.  Viska pradesiu nuo nulio,rasysiu nauja savo gyvenimo knyga.Sunku,taciau as nugalesiu ta skausma,kuris yra mano sirdyje...  Skausmą, kurį sukėlė jis ir kuris tęsiasi jau septynis mėnesius. Graikija - naujas darbas, naujas gyvenimas. Nauja meilė?  iki skrydžio pusantros valandos - jau laikas išsikviest taksi. Bet... ****!!! Kur telefonas???  Išmečiau! Velnias, net nepagalvojau, kad telefonas gali būti reikalingas ir kam nors kitam, o ne tik skambinti Jam. Užsidedu chalatą ir išeinu į   i lauka,juk telefona ismeciau kaip tik pro langa,gal dar rasiu ji ant zemes?  Bet kur tau rasi ką nors, kai sniego ligi kelių... be to su chalatu šaltoka. Reikia eit pas kaimmyną, paprašyt, kad leistų paskambint.  Vos ne vos tam kaimynui isaiskinau kam man reikia telefono ir pagaliau man ji dave  ...Nieko nelaukdama surinkau taxi numeri,tikiuosi dar nepavelavau i lektuva  Taip - taksi jau važiuoja. Padėkojau kaimynui. Parlėkiau namo. Aha - kad tik nieko nepamiršti- du lagaminai, bilietas, batai  ir porcelianine vaza virsininko zmonai...  Taksi jau stovi kieme. Gerai - lagaminai į rankas, bilietas į dantis, vaza po pažasčia. Paskutinis žvilgsnis į kambarį  buvo triumfuojantis,gerai,kad vakar padariau generaline tvarka...  netikėtai pamačiau save veidrodyje- po šimts... - pamiršau chalatą persirengt. Na bet jau nėra laiko  ieškot kuo apsirengti. Ok, laiko lieka arba persirengti arba spėti į lėktuvą. Jaučiu kaip pradedu prakaituoti ir darosi labai karšta.   Bet jau niekas man nesutrukdys. Sudie, praeitie! Sveikas, naujas gyvenime! Maksimaliu greičiu nubėgu į taksi. Taksistas dėbteli į mane pro veidrodėlį  ,supratau jo zvilgsni, jis mano,kad dabar pries save mato beprote  "Į oro uostą" ryžtingu balsu sakau jam- "ir padarykit, kad man šiltą vėjelį pūstų"   Jis apdovanojo mane dar keistesniu zvilgsniu,taciau man buvo vistiek-as juk pradedu nauja gyvenima!  Gyvenimą po mirties, gyvenimą rojuje arba pragare! Susivokiau, kad žengiu į naują gyvenimą avėdama šlepetėmis.  Su chalatu ir šlepetėmis aušta naujas mano gyvenimas. Graikijoje negersiu kavos.  Neieskosiu gyvenimo vyro po visus klubus ir kavines.Viskas-as esu nebe tokia maza mergaite,as daugiau nebedarysiu tokiu kvailu klaidu...  Oro uostas. Viskas paskubomis. Pagaliau sėdžiu lėktuve. Viskas laimingai pasisekė (na neskaitant to, kad palikau 1 lagamina taksi ir sudaužiau vazą)  Hm,gera pradzia,taciau tikiuosi ,kad Graikijoje pasiseks daugiau...  Skrydis-3 valandos su trupuciu,taciau laikas lektuve man niekada neprailgsta,dievinu uzburiancius debesu paklodes vaizdus tiesiai po manimi..  Nejucia akys uzsimerke ir pasineriau i sapnus(kuriuose,labai keista,bet JO nebuvo). Prabudau zvali ir pailsejusi,pasiruosusi naujam gyvenimui..  Karstis,kaip ir tikejausi,man netrukde. Pasimegaudama slepsejau atgauti lagamino,stengdamasi nematyti graiku sypsniu.  Mandagi aerouosto darbuotoja man praneša, kad lagaminas kažkur prapuolė, ir jų darbuotojai dabar visais įmanomais būdais jo ieško. Naujas gyvenimas!   Na ka gi, teks laukti savo to nelemto lagamino,jeigu isvis jo sulauksiu.  Jauciu kad vis greiciau pradeda tvinkcioti sirdis,bandau uzgniauzti savo pykti ,taciau jis nelauktai prasiverzia kaip tigro riaumojimas...  Sutrikusi oro uosto darbuotoja dar karta pridure jog is visu jegu stengsis grazinti man lagamina ir kuo greiciau nuejo kuo toliau nuo manes  Ne ka maziau sutrikusi nuejau i tuoleta ir pasiziurejau i veidrodi.Veidas buvo kraujo spalvos raudonumo,snerves issipletusios  ,na ka gi,turbut ir as jos vietoje buciau issigandusi...  Lagaminai vis dar neatsirado,turbut visa amzinybe cia prasedesiu!  Pagaliau prie manes priejo oro uosto darbuotoja,su atgailaujancia sypsena ji iteike man mano lagamina.  Su palengvėjimu atsidusau, padėkojau darbuotojai. Beveik tuo pat metu priėjo storas graikas ir laužyta anglų kalba paklausė: "Panelė, Kristina?"  Sutrikau, todel kiek virpanciu balsu atsakiau"Taip"  Tas syptelejo puse lupu,matyt,ji pralinksmino mano sumisusi fizeonomija.Neatsakiau jam tuo paciu,vis dar buvau lyg kokiame transe .  Jis dar plačiau nusišypsojo,parodydamas savo baltus dantis.Pagaliau atsipalaidavau,šyptelėjau jam ir kiek per ižulokai paklausiau"Kas toliau?"  Tas ramiai atsakė"Sekite paskui mane".  Jis lengvai paėmė mano lagaminą ir ranka parodė oro uosto pagrindinį išėjimą.  Jis mane kiek baugino,tačiau niekaip to neparodžiau-gal jis koks maniakas?!Ką žinau, neseniai tapau patyrusi panarojikė,dėl to visai nenustebau   tokios savo minčių eigos.Pavargusi vos pavilkau kojas ,o dar ta Panele P(taip aš dabar vadinu savo paranoją) raizgė planus kaip dėl visa ko apsiginti