Priešais akis - didžiulė balta siena, kuri prašyte prašosi nuspalvinama. Šalia stovi trys konteineriai :popieriui, plastikui ir stiklui. Tokie ryškūs, aptakūs, lyg didžiuotųsi savo reikalingumu. Siena pavydi jų rėkenčių spalvų.  Ir raidžių. Siena jau seniai svajoja apie skiemenis, žodžius ir jų prasmę, kuria galėtų pasipuošti. Lozungai, kuriuos pastebi tik miesto klajokliai   ir užklydę miestan. "Augti, auginti ir buti auginamam"... Nes "Laimė yra apie santykius ir kiekių santykius". Arba kas nors panašaus, ką Algis   GREITAI pavadintų teplionėmis ir paskelbtų raganų medžioklę. Tik pavasario nakimis, kai senukas žibintas išpuošia ją žydinčių kaštonų šešėliais, siena  mėgaujasi pilnatve ir tamsiausiomis nakties akimirkomis, nebyliomis tos laimės bendrininkėmis.   Siena visuomet džiaugiasi (kitų)meile. Ji neprieštarautų jei jos tuščią baltybę užlietų švelnaus bučinio grafiti - vaiskių, saldžių spalvų fantazija.  Taip siena galėtų suteikti vilties seniai nebučiuotiems. Gal net sukeltų jiems šypseną arba primintų, jog laukti tikrai verta. Dar bent vieną dieną...  Kai pabudau is sapno neprisiminiau nieko. Galvojau ir galvojau. Prisiminiau! Paemiau popieriaus lapa ir pradejau rasyti. Kai baigiau uzgesinau sviesa.  <3 <3 <3 i love you <3 <3 <3  O uz lango is proto kraustesi pavasaris, kartu pasiimdamas ir mane. Nebegalejau uzmigti. Per ilgai jau miegu viena.  Taip, mano gyvenimas spalvotas: juoda arba balta, viskas arba nieko... Bet jei į jį pasiprašytum tu? Ta spalva, kurios dar niekuomet nebuvo.  Įsigertum į mane kaip tos dainos, kurių klausomasi tyliai ir tik dviese.  Daugybė naujų atspalvių. Keli ryškūs derantys kontrastai. Lyg laukinė pieva vidurvasarį, skalaujanti kelią link jūros. Geidžiamiausios meilės spalvos.  Kurias vis dar jaučiu ant savo kūno.